Skip to main content

Trėmimų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos metinių minėjimas Europos Parlamente Strasbūre

|   EP

Trėmimų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos metinių minėjimas Europos Parlamente Strasbūre. 2018 06 13.

Dalyvauja Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani (Italija), Nyderlandų premjeras Mark Rutte, Europos Parlamento nariai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Kroatijos, Lenkijos, Švedijos, Vengrijos.

 

Pirmųjų masinių trėmimų iš Sovietų okupuotos Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1941 birželio 14 d. atminimui

EP narė dr. Laima Andrikienė
Europos Parlamentas
Strasbūras
2018, birželio 13 d.

 

Mes čia šiandien susirinkome paminėti mano Tėvynės Lietuvos okupaciją ir mano bendrapiliečių trėmimus. Paminėti sovietinės  okupacijos 1940-aisiais ir trėmimų, kurie prasidėjo jau 1940, bet masinių trėmimų banga kilo 1941 metais. 

130 000 lietuvių, iš jų 70 procentų moterų ir vaikų, buvo prievarta išvežti į priverstinio darbo stovyklas bei kitas priverstinio apgyvendinimo vietas atokiuose Sovietų Sąjungos regionuose Sibire, ypač Irkutsko srityje ir Krasnojarsko krašte. Prie šių skaičių reikia pridėti 150 000 lietuvių, kurie buvo įkalinti ir kaip politiniai kaliniai buvo išsiųsti į gulagus, kalėjimų stovyklas Sibire.

Apie 28 000 jų mirė tremtyje. Po Stalino mirties, 1953 metais, tremtiniai lėtai ir palaipsniui buvo paleisti į laisvę. Paskutiniai tremtiniai buvo paleisti tik 1963 metais. Apie 60 000 pavyko sugrįžti į Tėvynę. 

Aš paminėjau skaičius, bet už šių skaičių yra konkretūs mūsų žmonės – prieškario Nepriklausomos Lietuvos ministrai, tarnautojai, karininkai, mokytojai, gydytojai, universitetų profesoriai, menininkai, studentai, ūkininkai, visi jų šeimų nariai.

Už šių skaičių yra ir mano šeima: mano Tėtis ir mano Mama, mano seneliai, mūsų giminės.

Mano Mama, studijavusi Pedagoginiame institute prancūzų kalbą ir literatūrą, dirbo mokytoja pietų Lietuvoje. Jai buvo 20 metų, kai ją sugavo ir ištrėmė į Sibirą kartu su visa šeima – mama, broliais, ir seserimi. 

Jų kaltė buvo tai, kad jiems nepatiko sovietinė okupacija ir tai, kad Nepriklausomoje Lietuvoje trijų kaimų gyventojai mano senelį buvo išrinkę savo seniūnu, savo atstovu.

Mano tėvas, Marcelinas Galdikas, buvo 20 metų ir lankė gimnaziją nedideliame Palangos miestelyje prie Baltijos jūros, kai jį sučiupo sovietinis NKVD ir nuteisė 7 metams gulago ir 5 metams tremties. Tėvas išbuvo visą jam skirtą laiką. Jo kaltė buvo, kad būdamas 19 metų įstojo į Lietuvos Išlaisvinimo Armiją ir prisiekė priešintis sovietinei okupacijai. Teismo metu jis pasakė jį teisusiai kariškių „trojkai“ – „Jūsų šūkiai apie lygybę nėra blogi, bet tai, ką jūs darote, yra nusikaltimas, jūsų veiksmai prieštarauja jūsų žodžiams“.

Mano tėvai, du jauni lietuviai tremtiniai, susipažino Sibire, Krasnojarske. Jie grįžo namo po Stalino mirties. Grįžo į Tėvynę, kurioje neliko namų, nebuvo kur gyventi, neturėjo darbo – viską teko pradėti tuščioje vietoje. Tokia yra mano šeima, mano šaknys.

Baltijos valstybių žmonės širdimi žino, kas yra tremtis. Šis nusikaltimas prieš mano tautą neturi būti užmirštas. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes esame tokie jautrūs žmogaus teisių pažeidimams, nesvarbu, ar tai vyktų okupuotame Kryme ar Lotynų Amerikoje. Todėl mes taip jautriai reaguojame į Rusijos karinę agresiją prieš Gruziją ir Ukrainą bei į gruzinų, ukrainiečių ir Krymo totorių kančias. Mes, lietuviai, puikiai suvokiame savo misiją – TAI NIEKADA NETURI PASIKARTOTI!!!