Skip to main content

Trėmimų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos metinių minėjimas Europos Parlamente Strasbūre

|   EP

Dalyvauja Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani (Italija), Nyderlandų premjeras Mark‘as Rutte, Europos Parlamento nariai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Kroatijos, Lenkijos, Švedijos, Vengrijos.

 

Masinių trėmimų iš sovietų okupuotos Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1941 m. birželio 14 dieną atminimui

Dr. Laima Andrikienė
Europos Parlamentas
Strasbūras
2018 06 13

Kolegos, ponios ir ponai,

susirinkome paminėti mano Tėvynės – Lietuvos – okupaciją ir mano bendrapiliečių trėmimų metines. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą 1940-aisiais, trėmimai prasidėjo jau tais pačiais metais, o masinių trėmimų banga į Lietuvą atėjo 1941 metais. 

130 000 lietuvių, tarp jų – 70 proc. moterys ir vaikai, buvo prievarta išvežti į priverstinio darbo stovyklas bei kitas priverstinio apgyvendinimo vietas atokiuose Sovietų Sąjungos rajonuose, Sibire, daugiausiai Irkutsko srityje ir Krasnojarsko krašte. Prie šio skaičiaus reikia pridėti dar 150 000 lietuvių, kurie buvo įkalinti ir kaip politiniai kaliniai išsiųsti į kalėjimus, gulagus Sibire.Apie 28 000 jų mirė tremtyje. Po Stalino mirties 1953 metais buvo pradėta iš lėto leisti lietuviams tremtiniams grįžti į Tėvynę. Paskutinieji tremtiniai buvo paleisti tik 1963 metais. Apie 60 000 ištremtųjų iš Lietuvos pavyko sugrįžti į Tėvynę, deja, sovietų okupuotą. 

Aš miniu skaičius, bet už šių skaičių yra konkretūs žmonės, mano bendrapiliečiai – prieškario Nepriklausomos Lietuvos ministrai, tarnautojai, karininkai, mokytojai, gydytojai, universitetų profesoriai, menininkai, studentai, ūkininkai – ištisos šeimos

Už šių skaičių yra ir mano šeima: mano Tėtis ir Mama, seneliai, mūsų giminės.

Mano Mama, studijavusi Pedagoginiame institute prancūzų kalbą ir literatūrą, dirbo mokytoja pietų Lietuvoje. Jai buvo 20 metų, kai ją sugavo ir ištrėmė į Sibirą. Prieš tai sovietai jau buvo ištrėmę visą jos šeimą – mamą, brolius su šeimomis, seserį. Jų „kaltė“ buvo tai, kad jiems nepatiko sovietinė okupacija ir jie to neslėpė, taip pat tai, kad Nepriklausomoje Lietuvoje trijų kaimų gyventojai mano senelį, šios šeimos tėvą, ne vieną kartą rinko savo seniūnu, savo atstovu.

Mano Tėvas buvo 20 metųamžiaus baigiamosios klasės gimnazistas nedideliame Palangos miestelyje prie Baltijos jūros, kai jį sučiupo sovietinis NKVD ir nuteisė 7 metams gulago ir 5 metams tremties. Tėvas lageryje kalėjo visą jam skirtą laiką. Jo „kaltė“ – antisovietinė propaganda ir agitacija; Tėvelis būdamas 19 metų įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir prisiekė priešintis sovietinei okupacijai. Jį teisusiam kariniam tribunolui, „troikai“ teismo metu jis pasakė, kad sovietų šūkiai apie lygybę ir brolybę skamba neblogai, bet tai, ką okupantai daro Lietuvoje, yra nusikaltimas, jų elgesys prieštarauja jų lozungams.

Mano tėvai, du jauni lietuviai tremtiniai, susipažino Sibire, Krasnojarske. Jie grįžo namo po Stalino mirties. Grįžo į Tėvynę, kur nebuvo kur gyventi, nebuvo darbo – viską teko pradėti nuo pradžių. Tokia yra mano šeima, mano šaknys. Tai nėra ypatinga, išskirtinė istorija, tokių istorijų Lietuvoje – tūkstančiai, tai pergyventi turėjo Lietuvos Tauta.

Baltijos valstybių žmonės širdimi supranta, kas yra tremtis. Šis nusikaltimas prieš mano Tautą neturi būti užmirštas. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes esame tokie jautrūs žmogaus teisių pažeidimams, nesvarbu, ar tai vyktų okupuotame Kryme, ar Lotynų Amerikoje. Todėl mes taip jautriai reaguojame į Rusijos karinę agresiją prieš Gruziją ir Ukrainą, suprantame gruzinų, ukrainiečių ir Krymo totorių kančią. Mes, lietuviai, puikiai suvokiame savo misiją – TAI NIEKADA NETURI PASIKARTOTI!