Skip to main content

L. Andrikienė: Rugsėjo 1-ąją pasitinkant arba Neįvardinti mūsų valstybės herojai

|   Pranešimai

Kad ir kiek metų beskaičiuotume, Rugsėjo 1-oji visada grąžina mus į mokyklos laikus. Nostalgiški mokykliniai prisiminimai apie mokytojus, pamokas ir klasės bičiulius maišosi su kartėliu – nuoskauda, kad tądien skyrę gražiausius žodžius mokytojams, užmirštame juos iki kitų metų… Politikų atsakomybė čia dviguba – už mokytojams duodamus, bet iki šiol tik skambiais lozungais, o ne realiais veiksmais virtusius pažadus. Už pražūtingą lūkestį, kad mokytojai ir šįkart pakentės, palauks… Nors tokio laukimo kaina gali būti Lietuvos ateitis.

Visuomet, kai kalbu ar rašau apie mokyklą, prieš akis iškyla mano pirmosios mokytojos Emilijos Vidūnienės atvaizdas. Mano akimis ji buvo pati gražiausia, geriausia, išmintingiausia, elegantiškiausia – tokia, į kurią norėjau ir stengiausi būti panaši. Klausiama, kuo būsiu užaugusi, visada atsakydavau: mokytoja. Bėga metai, o pirmosios mokytojos vaizdas neblunka, greičiau atvirkščiai – man ji yra tapusi Mokytojo simboliu. Mokykloje apskritai neturėjau blogų mokytojų – jie buvo puikūs dalyko žinovai, stengdavęsi padėti iškilus neaiškumams, susidūrus su kliūtimis. Todėl ne mokytoją, o save peikdavau, nepavykus gauti geriausio vertinimo. Kaip buvo anksčiau, taip ir paliko – mokykla man yra ypatinga vieta, toji, kurioje auga ir bręsta mūsų valstybės ateitis: Lietuvos mamos ir tėčiai, ministrai ir verslininkai, mokslininkai ir gydytojai, dainininkai ir išradėjai, mūsų ateities čiurlioniai ir maironiai, mūsų styvai džobsai ir bilai geitsai… Mokytojas – tas žmogus, kuris veda jauną žmogų žinių, pažinimo keliu, yra mokinio autoritetas, sektinas pavyzdys. Mokykla – tai ypatingos svarbos Lietuvos valstybingumo stiprinimo, pilietiškumo ugdymo vieta, todėl ir dėmesio jai negali stigti.

Ne, ne lozungų ir pažadų reikia – reikia stiprios, prioritetinės valstybės švietimo politikos. Privalome atsakyti į klausimą: ar ir kiek mūsų švietimo modelis atitinka šiandieninį gyvenimą, jo iššūkius ir poreikius. Čia turiu galvoje ne tik ir ne tiek mokyklų materialinę bazę, kiek mokytojo ir mokinio santykių modelį, mokymo metodikas, naudojamas technologijas ir daugelį kitų dalykų. Ir praktikas, kurios buvo pritaikytos ir pasiteisino Estijoje, Suomijoje, Vakarų Europoje.

Visos Lietuvos gėda laikau tai, kad mokytojų atlyginimai net nesiekia šalies vidurkio (sudaro 94 proc.). Ar tik tiek mes vertiname mokytojų misiją ugdyti kūrybiškus, atsakingus, kritiškai mąstančius Lietuvos vaikus? Akivaizdu, kad tokias asmenybes gali ugdyti tik mokytojas, pats turintis galimybių augti, tobulėti, plėsti akiratį keliaudamas, skaitydamas naujausią literatūrą, lankydamasis kultūros renginiuose, turintis laiko apmąstyti savo darbą, o ne tik išgyvenimo strategijas. Todėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) programoje aiškiai įvardinome, kad mokytojų atlyginimas turi būti bent trečdaliu didesnis nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje (siekti 130 proc.). Be to, mokytojams turi būti užtikrinama pedagogų padėjėjų, specialiųjų pedagogų pagalba ugdymo procese, taip pat  galimybės siekti karjeros švietimo sistemoje, jauniems pedagogams – patyrusio mokytojo-mentoriaus profesinis palydėjimas, o pastarajam – profesionalaus vadovo dėmesys ir palaikymas. Palaikymo ir pasitikėjimo mokytoju, jo profesionalumu ir priimamais sprendimais turėtume pirmiausia pareikalauti ir iš savęs – ir kaip politikai, ir kaip mokinių tėvai. Tikrai užtenka ministerijos kabinetuose kuriamų nesibaigiančių švietimo reformų, etatų schemų braižymo, popieriuje projektuojamo mokyklų tinklo optimizavimo, neįsiklausant į mokytojų, švietimo bendruomenės nuomonę. Nepasitikėjimas žeidžia taip pat skaudžiai kaip ir menkas atlygis. Tad vietoje piktinimosi prastais mokinių pasiekimais ieškokime priežasčių, plėskime edukologinius tyrimus, kur reikia, numatykime priemones padėti mokytojams tobulėti: skatinti įgyti magistro laipsnį, bendradarbiauti su kitomis mokyklomis regione ir visoje šalyje, suteikti krepšelį kvalifikacijos kėlimui, ugdyti skaitmeninį raštingumą.

Vienodų galimybių įgyti gerą išsilavinimą reikia ir mūsų vaikams, nepaisant gyvenamosios vietos, socialinės ir šeimos padėties. Skaudu skaityti, kad tėvai priversti slėpti savo pajamas, kad sulauktų valstybės paramos išleidžiant vaikus į mokyklą, nes kitaip neišsiverstų… Vargu, ar tokioje situacijoje atsidūrusi šeima gali svarstyti apie vaikų būrelius, neformalias veiklas, pagaliau galimybę pasirinkti mokytis geroje gimnazijoje... Tai užtikrintų mūsų „Tūkstantmečio“ gimnazijų programa, numatanti, kad rajonų savivaldybės turėtų bent vieną kokybiškai aprūpintą gimnaziją-daugiafunkcinį centrą, kuris taptų ugdymo pokyčių katalizatoriumi, o savo duris bendram buvimui, mokymuisi ir patirčiai atvertų visoms to regiono mokykloms ir mokiniams. Tikiu, kad tokia gimnazija galėtų įsikurti ir Telšiuose.

Galbūt kai kurie suabejosite: atlyginimai yra svarbu, o kaip pedagoginis pašaukimas, pasišventimas darbui ir vaikams? Taip, tai neatsiejamos puikaus mokytojo savybės, kurioms skleistis būtina mūsų pagarba ir vertinimas. Kaip ir kitose profesinio gyvenimo srityse tas vertinimas išreiškiamas, pirmiausia, per atlygį už atliekamą darbą. Seniai laikas net ne premijomis, bet adekvačiu atlyginimu parodyti pagarbą mūsų kasdienybės herojams – mokytojams. Juk jei jie ims nebepasitikėti valstybe, nusivils nevykdomais pažadais, pasekmės bus kur kas skaudesnės.

Laisvės ir žinių dieną iš visos širdies sveikinu kiekvieną ir visus Lietuvos mokytojus. Tikiu, kad ne tik mes galėsime didžiuotis savo mokytojais, bet ir mokytojai mumis – savo auklėtiniais ir mokiniais.

Nuotraukoje - Laimutės Galdikaitės pirmoji diena mokykloje. Su pirmąja mokytoja Emilija Vidūniene. Druskininkai, 1964 m. rugsėjo 1-oji

Tai yra mano straipsnis Telšių žiniose, kuris yra traktuojamas kaip politinė reklama