Pasak vieno lietuviško naujienų portalo, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) sulaukė Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimo dėl galimų grėsmių, susijusių su Kinijos investicijomis. Seime Lietuvos santykius su Kinija planuojama aptarti jau šį rudenį.
Tačiau iki šiol į Kinijos grėsmes Lietuvoje buvo numojama ranka. Lietuviai vis dar mano, kad Lietuva Kinijai per maža, kad būtų svarbi ir pastebėta. Vis dar tikimasi plačiai atverti vartus į Kinijos rinką Lietuvoje pagamintiems maisto produktams, pirmiausia mėsos ir pieno, nors Europoje ir pasaulyje jau senokai skamba pavojaus varpai dėl Kinijos investicinių strategijų ir tikslų.
Ar Kinija mus tikrai mato?
Šiais metais vykusiame Kinijos kompartijos suvažiavime jos lyderis ir valstybės prezidentas jau visiškai atvirai pareiškė pasauliui: Kinija taps svarbiausia ir dominuojančia pasaulio jėga. Tai įvyks jau po kelių dešimtmečių, ir bus padaryta viskas, kad šis tikslas būtų įgyvendintas. Kinijai nepatinka dabartinė pasaulio tvarka, išaugus valstybės ekonominei galiai, atsirado ir politinės ambicijos pertvarkyti pasaulį. Dėl to Kinija pasaulio žemėlapyje brėžia savo „Šilko kelio – ekonominio diržo“ strategijos įgyvendinimui būtinus šešis ekonominius „koridorius“. Suplanuota, kad tas „ekonominis diržas“ apjuos daugiau nei 60 valstybių 3 kontinentuose. Vienas iš šešių koridorių, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Iš Kinijos geležinkeliais per Centrinės Azijos valstybes – Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekiją – į Europą, per Rusiją – į Klaipėdą.
Daugumai Lietuvoje atrodo, kad milžiniška Kinija net neįžiūri palyginti mažutės Lietuvos. Neklyskite – įžiūri ir turi planą. Kinams rūpi Klaipėdos jūrų uostas, mūsų strateginis objektas, turintis ypatingą reikšmę mūsų valstybės saugumui. Kinams rūpi ir Lietuvos geležinkeliai – taip pat strateginis objektas, apimantis visą Lietuvą. Ne Lietuvos pieno ir mėsos produktų importas į Kiniją domina Kinijos valdžią, ne investicijos į šias pramonės šakas Lietuvoje. Kinijai rūpi mūsų aukštųjų technologijų pramonė, nuo kurios dabar priklauso ir ateityje priklausys mūsų valstybės konkurencingumas ir saugumas.
Jau 2015 m. birželį Kinijos pirmasis vicepremjeras G. Zhang’as, atsakingas už Šilko kelio strategijos įgyvendinimą, lankėsi Lietuvoje. O jau 2017 m. Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis dalyvavo 16 Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių vadovų susitikime su Kinijos premjeru Li Keqiang’u Vengrijoje, kur Lietuva ir Kinija pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo pagal Šilko kelio strategiją. Mūsų premjeras įsitikinęs, kad „16+1“ formatas teigiamai paveiks Lietuvos ir Kinijos dvišalius santykius, o Kinijos rinka atsivers lietuviškiems produktams. Jam, atrodo, nekyla klausimų, kodėl formatą „16+1“ Kinija „pamėtėjo“ Rytų ir Vidurio Europai.
Bet kas iš tiesų slepiasi už gražaus, net romantiškai skambančio Šilko kelio pavadinimo? Kokios apskritai yra Kinijos vykdomos politikos pasekmės Europai ir konkrečiai Lietuvai?
2013 m.: Šilko kelio strategijos paskelbimas
Jau daugelį metų Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai sakau, kad nuo 2013 m. svarbiausias Kinijos prioritetas – Šilko kelio – ekonominės juostos strategija arba OBOR (angl. One Belt, One Road; Silk Road, Economic Belt). Vienas strategijos tikslų – „deatlantizuoti“ pasaulį, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES-JAV ekonominius ir prekybinius ryšius.
Laikas pradėti įgyvendinti šią strategiją buvo pasirinktas neatsitiktinai: prieš penkerius metus JAV ir ES, dvi didžiausios ekonominės galios pasaulyje, dar buvo neatsigavusios po milžinišką žalą joms padariusios ekonominės ir finansų krizės. Antra, ES ir JAV buvo bepradedančios derybas dėl precedento pasaulyje neturinčio laisvosios prekybos susitarimo TTIP (angl. Transatlantic Trade and Investment Partnership). JAV ir ES prekybos susitarimas turėjo panaikinti beveik visus galiojusius prekybos ir investicijų barjerus, kvotas, muitus ir t. t. Laisvosios prekybos susitarimo (TTIP) įsigaliojimo atveju taisyklės abiejose Atlanto pusėse ES ir JAV verslui taptų dar laisvesnės, o šios milžiniškos rinkos – 510 mln. vartotojų ES ir 330 mln. vartotojų JAV – apsaugos priemonės, galiojančios trečiosioms šalims, – griežtesnės.
Todėl Kinija, kaip ir Rusija, visomis priemonėmis stengėsi išvengti ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties ir labiausiai džiūgavo dėl sustabdytų derybų. Globaliame pasaulyje jiems gerokai paprasčiau konkuruoti su ES ir JAV atskirai. Kinijai ir Rusijai šiuo atveju pasitarnavo naujasis JAV prezidentas D. Trumpas, sustabdęs jau faktiškai baigtas derybas.
Visi keliai veda į Europą?
Kinija nuosekliai vykdo savo Šilko kelio strategiją, jos investicijos jau pasiekė ir kitus strateginius ES uostus, tarp kurių Belgijos Zėbriugės (Zeebrugge) ir Vokietijos Duisburgo (Duisburg) uostai. Dar vieną „ekonominį koridorių“ kinai nutiesė per Pirėjo uostą Graikijoje: pasinaudodami labai sudėtinga Graikijos finansine padėtimi, kai valstybė balansavo ant bankroto ribos, 2016 m. birželį kontrolinį Pirėjo uosto akcijų paketą, kaip ir kituose ES valstybių narių uostuose, įsigijo Kinijos valstybinė kompanija „Cosco“.
Pastebimas ypatingas kinų suaktyvėjimas ir Jungtinėje Karalystėje, kur po „Brexit“ referendumo kainos nukrito, kur galima palyginti pigiai nupirkti tai, kas anksčiau buvo neprieinama. Po Jungtinės Karalystės de facto pasitraukimo iš ES draugystės ir bendradarbiavimo su Kinija turėtų būti dar daugiau. Ne iš meilės, o iš reikalo.
O ir Klaipėdoje jau kelerius metus nestinga įvairaus lygio delegacijų iš Kinijos. Joms svarbios uosto plėtros galimybės, uosto infrastruktūra. Kaip nestinga kinų dėmesio ir Lietuvos geležinkeliams. Koridorius yra koridorius…
Išvada aiški: matykime, ką mūsuose veikia Kinija. Turime ne tik žinoti, bet ir suvokti, kad esame Kinijos strategijos dalis, taigi, turime galvoti apie galimas pasekmes, ne tik ekonomines, bet ir politines.
ES atsakas – griežtesnė Kinijos investicijų patikra į strateginius ES sektorius
Šiais metais kai kam netikėtai Europos Parlamentas priėmė sprendimą dėl griežtesnės užsienio investicijų patikros. Iš pirmo žvilgsnio atrodo: užsienio investicijos – kas čia gali būti blogo? Juk tai gamybos ar paslaugų plėtra, naujos darbo vietos ir t. t. Žinoma, mūsų valstybės, esančios šalia Rusijos, žmonės geriau nei kitur Europoje supranta, kad užsienio investicijos gali turėti ir neigiamų pasekmių, todėl savo įstatymuose turime tam tikrų saugiklių, turinčių apsaugoti mūsų strateginius objektus ir sektorius nuo nepageidaujamų partnerių invazijos, net ir žaidžiant pagal laisvosios rinkos taisykles. Tačiau ar to pakaks, siekiant apsisaugoti nuo neigiamų Kinijos ekonominės ekspansijos pasekmių, – tai klausimas Lietuvos Seimui ir Vyriausybei.
Dar iki Šilko kelio strategijos įgyvendinimo pradžios Kinija pirmenybę teikė ES galingiesiems – Vokietijai, Prancūzijai, Jungtinei Karalystei. Pasinaudojant sudėtinga finansine padėtimi, po 2008 m. kilusios krizės dėmesys koncentruotas pietinėms ES valstybėms Ispanijai, Italijai, Graikijai, Maltai. Dabar atėjo mūsų eilė. Tam akivaizdžiai naudojamas „16+1“ formatas.
Informacija pamąstymui: nuo 2008 m. finansinės krizės Kinijos investicijos ES valstybėse narėse padidėjo 10 kartų (!) – nuo 2 mlrd. eurų 2009-aisiais iki beveik 20 mlrd. eurų 2015 m. Vien 2016 m. Kinijos tiesioginės užsienio investicijos ES siekė 35 mlrd. eurų. Lyginant su 2015 m., padidėjimas siekė 77 proc., o lyginant su netolimais 2010 m. padidėjimas sudaro 1500 proc.!!! Tuo pat metu 2016-aisiais ES verslo investicijos Kinijoje sumažėjo 25 proc., ir laukiama, kad artimiausiais metais dėl Kinijos vykdomos politikos, Europos verslui daromų kliūčių ši tendencija išliks. Kinijos įtakos didėjimas svarbiausiuose Europos ekonomikos sektoriuose, įskaitant aukštųjų technologijų sektorių, kasmet didina Pekino įtaką mūsų kontinente.
Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento (EP) narė, EP Tarptautinės prekybos komiteto bei EP Saugumo ir gynybos pakomitečio narė.
www.alfa.lt/straipsnis/50320318/l-andrikiene-ar-pabusime-is-sapno-apie-kinijos-milijardus