Šv. Jokūbo kelio šviesa

"Šv. Jokūbo kelio šviesa" galima skaityti čia (14,3 MB).

 

Šv. Jokūbo kelias – dar viena jungtis, Lietuvą siejanti su senąja Europa

Kitą savaitę – Šv. Jokūbo atlaidai, kitą savaitę Lietuvoje pasitiksime ir naują, 172 puslapių apimties, dvikalbę (lietuvių ir anglų), gausiai spalvotomis fotografijomis iliustruotą  knygą „Šv. Jokūbo kelio šviesa / The Light of St. James Way“. 

Europarlamentarė dr. Laima Andrikienė,  Šv. Jokūbo kelio draugų parlamentinės grupės narė, baigia įgyvendinti pirmąją dalį jos inicijuojamo projekto, skirto Šv. Jokūbo piligrimų keliui, kuris ispaniškai vadinamas Camino de Santiago.

Knygos, kurios leidybą parėmė Europos Parlamento Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) grupė (frakcija), autoriai tikisi, kad leidinys sulauks seniūnijų, savivaldybių, mūsų visuomenės grupių, kultūros žmonių ir istorikų dėmesio ir paramos. Šio projekto įgyvendinimas, kuriam numatytos lėšos ES biudžete, priklauso tik nuo mūsų valios ir pastangų.

Tiesa, knyga dėl nedidelio tiražo – 400 egzempliorių – iš karto pretenduoja tapti retu leidiniu (raritetu), tačiau leidėjai pasistengs, kad kuo daugiau viešųjų, universitetų ir gimnazijų bibliotekų, parapijų šią knygą gautų ir su ja susipažintų.

Projekto sumanytoja ir knygos sudarytoja L. Andrikienė taip pasakoja apie projekto idėją: „Iš kolegų ispanų – Šv. Jokūbo kelio draugų grupės narių – sužinojau, kad dar 1987 metais, kai Lietuva tebebuvo Sovietų Sąjungos okupuota, Europos Tarybos Generalinis sekretorius, buvęs Ispanijos užsienio reikalų ministras Marcelino Oreja Aguirre Santjago de Kompostela mieste paskelbė deklaraciją, kuria Šv. Jokūbo kelią – Camino de Santiago – paskelbė pirmuoju ir svarbiausiuoju Europos kultūriniu maršrutu ir tą kelią nuo Šiaurės Ispanijos nubrėžė per Vakarų Europą, Lenkiją, Lietuvą, nuvesdamas dar toliau į Šiaurę – Estiją, Skandinavijos valstybes...“

Pats buvęs Europos komisaras M. Oreja knygoje rašo: „Žingsniuoti Keliu – tai patirti saldų keliautojo jaudulį, gėrėtis kitų sukurtu maršrutu, pajusti didžiulį džiaugsmą pasukus teisinga kryptimi, atradus kitų piligrimų paliktas nuorodas ar ženklus. Tą patį galima pasakyti ir apie Europą, kuri kartais atrodo pasenusi ir ieškanti naujų neištyrinėtų kelių. ...Europa turi neprarasti vilties ir suprasti, kad norint įrasminti save negalima paminti žmogiškųjų moralinių ir dvasinių vertybių, nes tik jos užtikrina mūsų egzistencijos prasmę, darbo reikšmę, pagarbą ir žmogaus teises. Tikroji europiečio esmė yra tikėjimas, kuriuo tautos remiasi kaip ginklu, kuris yra kupinas ne prievartos, o vertybių, įkūnijančių žmogaus asmenybės didingumą. Todėl ir yra taip svarbu nukreipti žvilgsnius į Jokūbo kelio Europą – vienybės Kelią, į kurį įsilieja skirtingi keliai, vedantys iš įvairiausių vietų. Neišsaugojus savo esmės Europai gresia pavojus prarasti žmogiškąsias vertybes, moralinius ir dvasinius principus, prarasti pusiausvyrą“. Pabaigoje jis pažymi, jog „nuoširdžiai norėtų, kad Lietuva taptų viena iš naujųjų vietų Šv. Jokūbo kelyje, ir kad šis kelias sujungtų Lietuvą ir Ispaniją naujais bendravimo ryšiais“.

Jam knygoje pritaria Europos Parlamento narys, parlamentinės Šv. Jokūbo kelio grupės pirmininkas Francisco Millan-Mon ir atkreipia skaitytojų dėmesį į tai, kad „po Berlyno sienos griuvimo ir milžiniškų pokyčių Vidurio ir Rytų Europoje piligriminės Šv. Jokūbo kelionės vėl atgimė visame kontinente“.  Iš tiesų, šiandien ir mūsų šalyje sutiktume ne vieną dešimtį žmonių, keliavusių garsiuoju piligrimų keliu iki pat Santjago de Kompostelos. Tarp jų – ir Kovo 11-osios Akto signatarai Algirdas Patackas ir Mečys Laurinkus, kurie šioje knygoje taip įtaigiai pasakoja apie savo kelionę į Santjago de Kompostelą, kad visai nesunku užsikrėsti piligrimystės idėja. O ištrauka iš A. Patacko knygos „Galindiana“ gali priversti pasukti galvą: gal iš tiesų baltų proprotėviai buvo atradę antrąją tėvynę tolimojoje Galisijoje?        

Bet atsigręžkime į Lietuvą. Čia ir šiandien, praėjus 25 metams po minėtos Europos Tarybos deklaracijos, mažai kas žino, kad Šv. Jokūbo kelio ženklais turėtų būti pažymėti keliai, besidriekiantys ir per mūsų kraštą, o šalia ar netoli jų esantys viešbučiai, nakvynės namai, kavinės galėtų puikuotis Šv. Jokūbo ženklu - kriaukle. Tai būtų ženklas, kad čia laukiami tie, kurie siekdami pažinti Lietuvos ir visos Europos, katalikiškosios Europos istoriją ir kultūrą, atkeliauja į mūsų šalį. Viso pasaulio žmonėms, nors kartą aplankiusiems Santjago de Kompostelą, šis ženklas ne tik sukelia pačius nuostabiausius prisiminimus, bet yra ir svetingumo, draugystės, bendrumo ženklas.

Knygoje „Šv. Jokūbo kelio šviesa“ L. Andrikienė pristato skaitytojams du maršrutus – Šv. Jokūbo kelio tęsinius: „Vienas kerta Lenkijos – Lietuvos sieną ties Kalvarija ir per Marijampolę, Kauną, Panevėžį tęsiasi iki Latvijos sienos, kerta ją ir pasiekia Rygą. Kitas maršrutas ateina nuo Karaliaučiaus, kerta Lietuvos sieną ir kyla aukštyn į šiaurę link Latvijos. Jis taip pat pasiekia Latvijos sostinę Rygą, kurioje yra Šv. Jokūbo vardo katedra.“ Lietuviškieji Šv. Jokūbo keliai yra nužymėti knygos žemėlapiuose, kuriuos parengė Kauno kolegijos Geodezijos katedros vedėja Birutė Nenortaitė ir šios kolegijos absolventas Artūras Šiuipys. B. Nenortaitė knygoje taikliai pastebi, kad rengiant žemėlapius atsiskleidė tai, ko mes net neįtarėme esant: Lietuvoje turime ne ti Europos tarybos nubrežtus maršrutus, o visą Šv. Jokūbo tinklą tarsi užmestą ant Lietuvos. “Geras žvejys buvo Apaštalas Jokūbas”, rašo B. Nenortaitė.

Keliaudami nužymėtais keliais piligrimai pirmiausia turėtų užsukti į vienuolika Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčių. Tiek jų yra Lietuvoje, tiek jų buvo aplankyta rengiant knygą „Šv. Jokūbo kelio šviesa“: Alanta, Jonava, Žiežmariai, Kurtuvėnai, Švėkšna, Vilnius, Onuškis, Rudiškiai, Punia, Suvainiškis ir Molėtų rajone esantis Joniškis. Jos visos yra ypatingos savo istorija, architektūra ir parapijiečių meile. Visas bažnyčias fotografavęs Valdas Kilpys stengėsi atskleisti jų grožį ir išskirtinumą.

Moralės teologijos daktaras, Skardupių parapijos klebonas kunigas Algirdas Petras Kanapka knygoje primena, kad prieš metus, liepos 25 d., apaštalo Šv. Jokūbo šventės dieną Vatikano radijas pranešė apie kelio statuso suteikimą 300 km atstumui tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos perėjos ties Lazdijais ir Lenkijos Olštino miestu. Skardupių bažnyčia – visai šalia Kalvarijos, Via Baltica magistralės, todėl taip pat galėtų tapti viena iš piligrimų kelio stočių Lietuvoje. 

Gal praeis metai kiti, ir žinia – kvietimas keliauti Šv. Jokūbo keliais Lietuvoje, pažymėtais knygoje esančiuose žemėlapiuose - bus pranešta pasauliui, o mūsų keliuose atsiras piligrimams gerai pažįstamas Šv. Jokūbo piligrimų kelio – kriauklės – ženklas, reiškiantis žmonių bendrystę, solidarumą ir toleranciją. L. Andrikienė sako, kad būtent tą momentą galėsime laikyti šio projekto, prasidėjusio knyga, rezultatu. Kitus darbus padarys tie, kurie ateis ir gyvens po mūsų. 



Valentina Čeplevičiūtė

 

Laima Andrikienė Twitter

EP narė Laima Andrikienė 2017 02 17 15min video konferencijoje.
 

EP narė Laima Andrikienė 2016 12 20 DELFI TV rengtoje video konferencijoje kalbėjo aktualiausiomis užsienio politikos, tarptautinės prekybos temomis, aptarė ES ir pasaulį kamuojančias geopolitines problemas.

Tarptautinę žmogaus teisių dieną dr. Laima Andrikienė LTV laidoje "Labas rytas, Lietuva". 2016 12 10

Mūsų biblioteka

Skaitykite čia, mūsų bibliotekoje:

VERTYBĖS IR POLITIKA II.
KRIKŠČIONIŠKOSIOS EUROPOS ŠAKNYS
(2014)

"Vertybės ir politika"

VERTYBĖS IR POLITIKA
(2008)

VALUES AND POLITICS
(2008)

Šv. Jokūbo kelio šviesa

ŠV. JOKŪBO KELIO ŠVIESA / THE LIGHT OF ST. JAMES WAY
(2012, 2013, 2014)

„Aš, Laima Andrikienė, prisiekiu....'': I dalis - Signatarė

"Aš, Laima Andrikienė, prisiekiu....".
I dalis - SIGNATARĖ
(2008)

„Aš, Laima Andrikienė, prisiekiu....'': II dalis - Ministrė

"Aš, Laima Andrikienė, prisiekiu....".
II dalis - MINISTRĖ
(2008)

„AŠ, LAIMA ANDRIKIENĖ, PRISIEKIU...'' III dalis – Europarlamentarė

„Aš, Laima Andrikienė, prisiekiu..."
III dalis – EUROPARLAMENTARĖ
(2009)

Ankstesnė svetainės versija

Informaciją apie L.Andrikienės veiklą 2004-2008 m. rasite čia.