„Utenos diena“ apie knygos „Aš, Laima Andrikienė, prisiekiu...“ pristatymą Utenoje

Kovo 10 d. „Utenos dienoje“ išspausdintas Birutės Nenėnienės fotoreportažas apie EP narės Laimos Andrikienės knygos pristatymą Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos konferencijų salėje. Žurnalistė rašo, kad europarlamentarė „tris valandas laikė auditoriją savo rankose, net nebandydama išsisukti nuo atsakymų ar kuo greičiau baigti susitikimą.“


„Įspūdinga trilogija, – rašoma reportaže, – yra  dr. L. Andrikienės politinis archyvas ir politinė biografija nuo 1989 iki 2007 metų. Pirmojoje knygoje „Signatarė“ – laikotarpis nuo Atgimimo pradžios iki 1992-ųjų, antrojoje knygoje „Ministrė“ – 1996–1998 metai, kai politikė vadovavo Europos reikalų ministerijai, ir trečiojoje „Europarlamentarė“ – jos pirmoji kadencija Europos Parlamente 2004–2007 metais. Trilogijoje publikuojamos L. Andrikienės, prancūzų vadintos ir „diplomatiniu buldozeriu“, kalbos, straipsniai, interviu, publikuoti Lietuvos ir užsienio spaudoje, taip pat straipsniai apie L. Andrikienę ir jos darbą, papildyti jos pačios komentarais, parašytais rengiant šią knygą. Trilogijoje pateikiami politikės bendražygių atsiminimai ir mintys apie Lietuvos politinio, ekonominio gyvenimo aktualijas, apie darbą su L. Andrikiene. Knygos gausiai iliustruotos nuotraukomis iš asmeninio politikės archyvo, Europos Parlamento ir Europos Komisijos archyvų.

„Man Kovo 11-oji ir galimybė balsuoti už Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą – Dievo malonė, dovana ir kreditas, kurį turėsiu mokėti visą likusį gyvenimą.“ Tai tik viena iš Nepriklausomybės Akto signatarės L. Andrikienės citatų nuo „Signatarės“ viršelio, ir panašiais, ir skirtingais žodžiais tą vakarą buvo ne įrodinėjama, o patvirtinama konkrečiomis ištraukomis ar gyvais pasakojimais apie darbinius susitikimus, politinius ginčus, patirtas sėkmes ir nesėkmes, sutiktus žmones – nuo pasaulio politikos garsenybių iki paprastų žmonių iš Viešvilės (miestelis Jurbarko rajone, priklausęs L. Andrikienės rinkiminei apygardai), balsavusių, dideliam politikės skausmui, „už pigesnius degalus iš šalia ilgai buvusių sovietinių kareivinių“.

Prisimindama pačią savo veiklos pradžią politikė prisipažino buvusi tikra, jog laisvę bus galima iškovoti tik ginklu, „o Lietuva laisvę sutiko nuščiuvusi“. Iš šių dienų perspektyvos L. Andrikienė sakė matanti tris viršukalnes: „Pirmoji viršūnė – Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas. Antroji – darbas Lietuvos Respublikos Vyriausybėje, Lietuvos pastangos tapti Europos Sąjungos nare, vadovavimas Europos reikalų ministerijai. Trečioji – darbas Europos Parlamente ir Lietuvos narystės ES įtvirtinimas.“ Tačiau ji pabrėžė, kad visų pirma ji yra Lietuvos pilietė, o tik paskui EP narė ar kažkas kita. „Viską, ką turiu, man davė laisva Lietuva“, – apibendrino L. Andrikienė.

Politikę lydėjo jos bendražygis dar nuo Sąjūdžio laikų, vieną kadenciją buvęs Seimo narys Alfonsas Vaišnoras ir knygos sudarytojai Valdas Kilpys ir Aldona Drėgvaitė, kurie turėjo ką papasakoti apie trilogijos autorę. A. Drėgvaitės žodžiais, trilogijos idėja kilo 2007 m., artėjant L. Andrikienės, kuriai sausio 1-ą sukako 54-eri, 50-mečiui. Medžiagos buvę labai daug, tačiau pradėjus dirbti teko eiti ir į archyvus. „Buvo tikras Bermudų trikampis: Vilnius, Briuselis, Strasbūras. Knygos tarsi punktyru pereina visą nepriklausomos Lietuvos istoriją“, – sakė politikės pagalbininkė.

V. Kilpys, retoriškai paklausęs, kodėl nepasirodo daugiau tokių knygų, pats ir atsakė, kad „negreit ir bus“, nes nedaug yra politikų, taip nuosekliai ir nenutrūkstamai tarnaujančių Lietuvai bei jos žmonėms ir randančių laiko ir jėgų atsidėti knygos rengimui bei dokumentų paieškai: „Nedaug yra politikų, kurie visą savo politinę veiklą gali atspindėti leidiniais, nieko nebijodami ir neslėpdami.“ Jis pastebėjo, kad trilogijoje labai daug autentiškos medžiagos, o politikė atsiskleidžia ir kaip mylinti mama, dukra bei moteris, ir susidaro įspūdis, tarsi tos „skirtingos Laimos ima kalbėtis“.

A. Vaišnoras sakė pažįstantis Laimą labai seniai ir su didžiausiu malonumu sutikęs palydėti ją į Lietuvos šalčio poliumi vadinamą Uteną, kuri visai neatrodanti tokia šalta. „Pažinau ją kaip mergaitę iš Druskininkų. Kartu buvome Sąjūdyje, kartu Seime, vėliau dirbome Mykolo Romerio universitete. Ji – labai energingas žmogus, visada matau Laimą tik dirbančią... Dabar, kas netingi, tas rašo, – kalbėjo bendražygis apie pasirodančius įvairius leidinius. – O šioje knygoje viskas tikra, tik faktai ir jokių „baikų“. Istorikai dar nesiryžta dėstyti tų faktų, o ji surinko ir išleido“.

Gyvai bendraudama su kolegomis bei susirinkusiaisiais L. Andrikienė, pasikeisdama su leidinio sudarytojais, perskaitė ištraukų iš visų trijų knygų, tarp kurių buvo ir labai smagių pasakojimų, laiškų, ir eilių. Verta dėmesio ir pagarbos pasirodė tai, jog politikė po kartą pataisė jos tekstus skaičiusius pagalbininkus dėl netikslios žodžio formos, nors pati jų tik klausėsi, o ne sekė akimis tekstą.

Uteniškiai neskubėjo paleisti viešnios ir apibėrė ją aktualiais klausimais, į kuriuos sulaukė išsamių atsakymų ir apie padėtį Rusijoje, Vengrijos Konstituciją, emigraciją, Lietuvos ateitį... Kaip tik dėl Lietuvos ateities ji išreiškė nerimą, tačiau didžiausia bėda įvardijo ne emigraciją, o didžiulę kinų invaziją. „Pas jus Utenoje to dar nėra, o Vilniuje jų vis daugėja. Kai anksti rytais vykstu į oro uostą, matau juos skubančius į darbus. Baisu, kad po kiek laiko Lietuva nebūtų tik teritorija be lietuvių“, – neslėpė nerimo europarlamentarė.

Dėkodama už parodytą dėmesį L. Andrikienė juokavo, kad per ilgus metus politikoje jau įprato „mąstyti kaip vyras, elgtis kaip ledi, atrodyti kaip mergaitė ir dirbti kaip arklys“.

Politikė dovanojo savo knygų ne tik susitikimo dalyviams, bet ir A. ir M. Miškinių viešajai bibliotekai, tad su jomis galės susipažinti visi besidomintys nepriklausomos Lietuvos istorija.“