Šv. Jokūbo kelias ir Lietuva

Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia

Laima Andrikienė, Šv. Jokūbo kelio draugų grupės narė Europos Parlamente, pradeda įgyvendinti projektą, skirtą piligriminiam Šv. Jokūbo keliui. Europarlamentarė sako, kad „laikas ir Lietuvoje nužymėti piligrimų kelio maršrutus, kurie Lietuvai buvo patvirtinti dar tada, kai buvome okupuoti“. Lietuvos europarlamentarė šia tema rengia išsamų pranešimą, kurį gegužės 24 d. skaitys Europos Parlamente Strasbūre.

Kol kas šis kelias, visame pasaulyje žinomas Camino de Santiago vardu, priartėjęs prie Lietuvos, baigiasi Lenkijoje. Būtent šis kelias beveik prieš 24 metus Europos Tarybos buvo įvardytas kaip pirmasis Europos kultūros kelias.

Į Ispanijos miestą Santjago de Kompostelą, kur kadaise buvo atrastas Šv. Jokūbo kapas, piligrimų keliu yra nukeliavęs ne vienas lietuvis. "Ateityje būsimieji piligrimai šį kelią galėtų pradėti Lietuvoje, kur yra dešimt bažnyčių, turinčių Šv. apaštalo Jokūbo vardą, ir jau dvidešimt ketverius metus Europos žemėlapiuose punktyru nužymėtus du piligrimų maršrutus, per Lietuvą vedančius tolyn į Skandinaviją. Tačiau nei rodyklių, nei ženklų su Šv. Jokūbo kelio ženklais Lietuvoje nepamatysite. O jie turėtų čia būti. Kaip ir viešbučiai, pasipuošę atitinkamais ženklais, siūlantys nakvynės paslaugas piligrimams, įtraukti į piligrimų informacijos sąvadus ir pan., – sako Europos Parlamento narė iš Lietuvos. – ES biudžete ir lėšos tam yra numatytos, tereikia mūsų suvokimo, kad turistai, keliaujantys per Lietuvą piligrimų keliu, mūsų valstybei ir paslaugų teikėjams (nakvynė, maitinimas, relaksacija) tikrai nepakenktų."

Šį sekmadienį L. Andrikienė aplankys pirmąsias penkias Šv. Jokūbo vardą turinčias bažnyčias – Vilniuje, Onuškyje, Punioje, Žiežmariuose ir Jonavoje, o kitos savaitės pradžioje – dar bent tris. Šiose kelionėse numatyta susitikti su bažnyčių kunigais, parapijiečiais, dalyvauti šv. Mišiose, o parsivežtos nuotraukos, bažnyčių istorijos detalės ir įspūdžiai taps būsimos knygos, skirtos lietuviškajam Šv. Jokūbo kelio maršrutui, dalimi. Leidinys bus išleistas lietuvių ir anglų kalbomis.

EP narės dr. Laimos Andrikienės biuras Vilniuje
Daugiau informacijos: Valė Čeplevičiūtė, atstovė spaudai
tel. 8 5 212 2360, 8 612 78134

Apaštalo Šv. Jokūbo piligrimų kelias jau tiesiamas ir Lietuvoje

Kun. Petras KANAPKA

1978 m. spalio 23 d. Ispanijoje, Santjago de Kompostelos mieste buvo iškilmingai paskelbta Deklaracija. Ją perskaitė Europos Tarybos Generalinis Sekretorius Marcellino Oreja.Taip buvo pradėta kurti Europos Tarybos Kultūros kelių programa. Taigi, beveik prieš 24 metus buvo įvardytas pirmasis Europos Tarybos Kultūros kelias – Santjago de Kompostelos kelias.

Santjago de Kompostela – miestas šiaurės vakarų Ispanijoje, Galisijos region sostinė. Šį sudėtinį miesto vardą sudaro Šv. Jokūbo vardas (isp. Santiago arba Sant-Yago) ir vietovės, kuri taip buvo pradėta vadinti atradus šio šventojo kapą, pavadinimas – žvaigždės laukas (lot. campus stellae).

2011 m. liepos 25 d., apaštalo Šv. Jokūbo šventės dieną, Vatikano radijas pranešė apie Šv. Jokūbo kelio statuso suteikimą 300 km atstumui, tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos perėjos ties Lazdijais ir Lenkijos Olštino miestu. Ši kelio atkarpa veda nuo valstybinės sienos, per Seinus, Vygrius, Rytprūsiuose esančią Šv. Liepos Marijos šventovę, iki pat Varmijos vyskupijos sostinės Olštino ir ten susijungia su toliau į vakarus vedančia jau anksčiau Šv. Jokūbo kelio statusą gavusia atkarpa.Tuomet taip pat buvo atskleisti ketinimai oficialiai pripažintą Šv. Jokūbo kelią pratęsti iki pat Talino.

2012 m. pradžioje Europos Parlamento Šv. Jokūbo kelio parlamentinės grupės narė Laima Liucija Andrikienė ėmėsi šios minties įgyvendinimo pirmiausia Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje yra dešimt Šv.Jokūbo titulą turinčių katalikų bažnyčių: Alantoje, Jonavoje, Joniškyje, Kurtuvėnuose, Onuškyje, Punioje, Rudiškiuose, Švėkšnoje,Vilniuje, Žiežmariuose. Žiūrint į žemėlapį nesunku pastebėti, kad jos yra trijuose etnografiniuose Lietuvosregionuose – Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žemaitijoje. Šv. Jokūbo vardu pavadintų bažnyčių nėra tik Sūduvoje.

Klaipėdoje prieš karą buvo Evangelikų liuteronų bažnyčia (sovietmečiu nugriovus, jos vietoje pastatytas restoranas “Neptūnas”), kuri klaidingai buvo vadinama Šv. Jokūbo vardu. Sakome – klaidingai, nes šventųjų vardais liuteronų bažnyčios nevadinamos. Taip atsitiko iškreipus pirmojo Klaipėdos laukininkų bažnyčios kunigo Karlo Rudolfo Jakobio pavardę. Mat paprasti kaimo žmonės vietoje Jakobis ištardavo “Jakūbis”. O kadangi šį dvasininką parapijiečiai labia gerbė ir mylėjo, tad visai įmanomas dalykas, kad ir bažnyčią ilgainiui jie ėmė vadinti “Jakūbio bažnyčia”. Nuo čia tik žingsnis iki Šv.Jokūbo.

Reikia manyti, panašiai atsitiko ir su Jokūbavo miestelio (Kretingos sav.) pavadinimu. Kartenos ir Mišučių dvarų savininkas, Žemaičių kunigaikštystės pakamaris Jokūbas Nagurskis, įkūręs miestelį, jįpavadino savo krikšto vardu. Sunku būtų įrodyti,  kad jis taip nusprendė, norėdamas pagerbti šventąjį. Tačiau, šiaip ar taip, abiem minėtais atvejais ryšys su Šv.Jokūbu vis tiek  yra.
 
Šv. Jokūbas, vienas išdvylikos Jėzaus apaštalų, Zebediejaus ir Salomės sūnus, Šv. Jono Evangelisto brolis, kilęsiš Galilėjos. Jis dar vadinamas Jokūbu Vyresniuoju, norint atskirti nuo bendravardžio apaštalo Jokūbo, Alfiejaus sūnaus, vadinamo Jaunesniuoju. Šv. Jokūbas Vyresnysis buvo pašauktas Kristaus, kai su broliu taisė tinkles prie Genezareto ežero. Išgirdę Jėzaus kvietimą, jie nedvejodami paliko tėvą, žvejybos priemones ir tapo Jėzaus mokiniais: „Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.“ (Mk 1,19-20). Jie tapo vieni ištikimiausių Jėzaus sekėjų. Apaštalų sąrašuose Jokūbas Vyresnysis minimas trečiuoju (po Petro irAndriejaus) (Mt 10, 2). Jis – vienas brangiausių, arčiausiai Kristaus buvusių mokinių. Šv. Jokūbas kartu su Petru ir Jonu dalyvavo svarbiausiuose Jėzaus gyvenimo įvykiuose: Jajiro, sinagogos vyresniojo, dukters prikėlime (Lk 8, 51), tapo Jėzaus atsimainymo ant Taboro kalno liudininkai (Mk 9, 2), buvo kartu su Jėzumi Alyvų kalne, prieš Jo suėmimą, kančią ir mirtį (Mt 26, 37).

Po Kristaus Prisikėlimo Šv. Jokūbas skelbė Evangeliją būsimoje Ispanijoje, o sugrįžus jam į Jeruzalę, apie 42 m., buvo nužudytas Erodo Agripos II įsakymu. Apie tai liudija Apaštalų darbų knyga: „Tuo pačiu metu karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos bendrijos žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį.“(Apd 12,1-2). Beje, šio apaštalo mirties aprašymas yra vienintelis Naujajame Testamente, tarsi patvirtinantis šios asmenybės svarbą pirmajai Jeruzalės krikščionių bendruomenei (Gal 2, 9). Pasak vėlesnės tradicijos, Jeruzalėje nužudyto Šv. Jokūbo kūnas buvęs nugabentas į Ispaniją.
Kai Ispanijoje buvo surastas jo kapas, toje vietoje 829 m. karalius Alfonsas II pastatė bažnyčią ir vienuolyną, apie kuriuos ir išaugo Santjago di Kompostela miestelis. O XII a. popiežiusAleksandras III Santjago de Kompostelą paskelbė šventuoju miestu, t. y. trečiuoju po Jeruzalės ir Romos (kelias į Jeruzalę vedė prie Kristaus kapo, o į Romą – prie šv. Petro kapo). Į miestą nusudriekė daugybė kelių, kuriais raiti ar pėsčiomis traukdavo piligrimai per Vokietiją, Belgiją, Prancūziją, iš vieno vienuolyno į kitą, kol pasiekdavo Santjago de Kompostelą, kur galėdavo nusilenkti Santjago katedroje saugomoms šventojo relikvijoms.

Šv.Jokūbas yra Ispanijos globėjas. Mene vaizduojamas dažniausiai kaip piligrimas: su skrybėle, krepšiu, ilga lazda, buteliu ir piligrimų kriaukle. Šio šventojo gyvenimas ir tikėjimo liudijimas lieka svarbūs ir šių laikų žmonėms – klaidinamiems pasaulio vilionių jiems reikalingas pavyzdys, skatinantis ieškoti, padedantis atrasti tikrąją Dievo žodžių prasmę ir įtvirtinantis tikėjimą Jo meile.

Kelionė į Santjago de Kompostelą - per erdvę ir laiką

Algirdas PATACKAS

Kas yra kelionė, ko iš jos norime, ko siekiame? Naujų, nepatirtų įspūdžių? Prasiblaškymo? Visa tai gauname, bet kelionė į šventas vietas, piligriminė kelionė yra kiek kitokia. Jos idėja yra pagimdyta mūsų protėvių, kuriems ne mažiau už mus, o tikriausiai labiau už mus rūpėjo jų viduramžiškai rūsčios, bet kartu ir vaikiškos sielos reikalai. Aišku, pasaulietinė dvasia ir čia yra nublukinusi, kelio dulkėmis apnešusi tai, kas amžina ir nekintama, tačiau jei norime visa savo būtimi patirti tai, kas yra piligrimystė, neužmirškime šios maksimos.

Šių eilučių autoriui teko du kartus keliauti Pirėnų pusiasalio briauna, nuosavomis kojomis (jei atvirai, tai dviračiu). Tai buvo piligriminės kelionės į Santjago de Kompostelą (Santiago de Compostela), Šv. Jokūbo keliu (Camino Santjago), kurias paliudijantis raštas – compostela – kabo garbingoje vietoje ant sienos.

Camino Santjago – taip sutrumpintai vadinasi ši atitikmenų pasaulyje neturinti kelionė kartu yra ir unikalus pjūvis per Europos ir Ispanijos istoriją, nuo Romos legionų, vėliau gotų (ir galindų, be abejo) invazijos, rekonkvistos, ispaniško Kryžiaus žygių atitikmens, per didingųjų jos katalikiškųjų valdovų – Izabelės Kastilietės ir Ferdinando Aragoniečio dvivaldystę, didžiųjų kelionių ir atradimų epochą, Burbonus ir respublikonus, keistąjį, iki šiol pašaliečiui nesuvokiamą pilietinį karą – tornadą; nuo Franko iki išties karališko, gal paskutinio Europos karaliaus Chuano Karlo; per Europos ir Ispanijos meną – nuo romanikos iki – gotiškesnės nerasime visoje Europoje – gotikos, iki ispaniško baroko ir netgi Antonio Gaudi neogotikos; nuo Velaskezo iki sąmoningai išprotėjusio Salvadoro Dali; nuo Servanteso romantiškos ironikos iki Migelio de Unamuno. Taipogi tai pjūvis per Bažnyčios istoriją, per jos tragiką ir triumfą, nuo tamplierių – tų, tikrųjų Viešpaties karsto gynėjų, ne masonerijos iškraipytų, Samoso vienuolyno (VI amžius!), El Sido, krikščionio riterio gimtinės Vivaro, slėpiningojo Monserat, kur galbūt paslėptas šventasis Gralis (apie šios archajinės legendos metafizinį ryšį su Rasos švente esame rašę), iki didingų teatralizuotų šiuolaikinių mišių Santjago de Kompostelos katedroje. Visa tai patirsime, su tuo susidursime, tiesiogiai ar netiesiogiai, keliaudami camino – aišku, jeigu prieš tai atliksime intelektualinę kelionę po enciklopedijas, foliantus ar bent wikipedijas. Niekur kitur Europoje, netgi muziejinėje Italijoje ar istoriškai stilingoje Prancūzijoje, nerasime tokios sankaupos religinio, metafizinio ir meninio Europos paveldo artefaktų, kaip šiame galingo dvasinio impulso, Dievo ir žmogaus prigimties dramatiškų santykių sukurtame jėgų lauke – El Camino de Santiago.

Camino reiškia kelias, jei norite lietuviškai – kamenyčią. Ko jau ko, o akmenų čia netrūksta. Piligrimų kojos per daugiau kaip tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į griovį ar lataką, kuris vingiuoja kalnais ir slėniais, upelių pakrantėmis, vaizdingai apaugęs gebenėmis, vijokliais ir kitokia nematyta augalija, teikiančia pavėsį ir karščiausią dieną.

Istorija šio kelio tokia – po Kryžiaus karų, po nepavykusių pastangų atkariauti Viešpaties karstą, krikščioniškoji Europa buvo atkirsta nuo Jeruzalės. Dar liko Roma, bet kelionė į ją buvo susijusi su pavojais, o ir Gotardo perėja Alpėse ne kiekvieną žiemą būdavo įveikiama. Tada ir iškilo Santjago de Kompostelos sanktuarijus, kur mažoje bažnytėlėje buvo palaidoti, kaip tikima, iš Jeruzalės slapta pergabenti (atplukdyti jūra) apaštalo Jokūbo, ispaniškai Santjago, palaikai. Kodėl būtent į šį užkampį?

Būtent todėl, kad į užkampį – ano meto neramioje Europoje, draskomoje tarpusavio vaidų, grasomoje maurų, šis Galisijos užkampis, užsiglaudęs už Kantabrijos kalvyno, buvo gal saugiausia vieta krikščioniškoje Europoje. O ir kelionė į ten – per Pirėnus, Ronsevalio perėją, buvo pakankamai saugi, nes buvo sukurta, kaip dabar sakytume, infrastruktūra, išlikusi iki dabar – pernakvoti buvo galima vienuolynuose ar nakvynės namuose, alberguose, o labdaringi vienuoliai pasiūlydavo ir sriubos lėkštę.

Į šią sunkią ir varginančią, galbūt svarbiausią viso gyvenimo kelionę viduramžių žmogus išsiruošdavo kaip į amžinybės prieangius, kaip į sielos švarinimo misteriją, prieš pažvelgiant į akis anapusybei, o dažnas gal ir nebegrįždavo – tačiau atlygiu būdavo prašviesėjimas ar nušvitimas, išgirdus Kompostelos, campus stellae, Žvaigždžių lauko slėnyje aidint varpus. Šitoji kelionė apgaubta mistikos, aprašyta daugybėje knygų, pradedant manuskriptais ir baigiant kompiuterių ekranais.

Čia šalia vargetos galėjai sutikti ir karališko kraujo piligrimą, bet vilkintį tuo pačiu dulkėtu rudu apsiaustu, ta pačia plačiabryle skrybėle su prisegta jūros kriaukle – camino simboliu. Ir karaliai, ir to meto įžymybės turėjo keliauti pėsti, patirdami tuos pačius vargus, kaip ir paprasti žmonės.

Ant šitų akmenų klupo, šitose dulkėse įspaudė pėdas nemirtingasis Dantė Aligjeris (Dante Alighieri), šv. Pranciškus Asyžietis, Janas van Eikas (Jan van Eyck), šv. Brigita Švedė, karališko kraujo, popiežius Kalikstas II, Izabelė, Portugalijos karalienė, Jokūbas Sobieskis (Jakub Sobieski), Seimo maršalka, iš mūsų amžininkų – Chose Marija Eskriva (José María Escrivá), Opus Dei įkūrėjas, popiežius Jonas Paulius II ir daugybė kitų. Tokia tad būtų krikščioniškoji camino istorija.