Priešrinkiminė kova žiebia vis daugiau aistrų ir diskusijų. Demokratiškai besitvarkančios partijos reitinguoja kandidatų sąrašus, rikiuoja pulkus Seimo rinkimų kampanijai. Vis labiau ryškėja, kas yra kas, o tai, kas buvo paslėpta, bet kaip ir nujaučiama, dabar atveriama ir tampa akivaizdžiu.
Pati sau esu tarsi lakmuso popierėlis: praėjusi kelią nuo Sąjūdžio gimimo iki Nepriklausomybės atkūrimo Akto, nuo Lietuvos Europoje kūrimo ir trylikos metų europinės politikos arenose, grįžtu į Lietuvos politinį lauką, į kuri žvelgiu jau kitokiu, nauju, žvilgsniu.
Aišku, tai ir egzistencinis išgyvenimas, kai, gyvenimo ratui apsisukus, grįžti atgal. Bet, kaip sakė Poetas – nebeužtvenksi upės bėgimo. Todėl ir mano grįžimas – tai jau įbridimas į kitą upę.
Pirmieji įspūdžiai ir pojūčiai – kas aš esu dabartinėje Lietuvos politikos padangėje, kurioje jau sklando naujos vertybės, nauji dievai, kiti politikos kumirai ir vietos žvaigždės? Juk dabartinių trisdešimtmečių–keturiasdešimtmečių karta, kuri gimė ir užaugo jau po nepriklausomybės atkūrimo batalijų ir politinių aistrų, gyvena savo gyvenimą, jų nesaisto nei sentimentai, nei praeities nuopelnų vertinimas.
Man prisistačius kaip TS-LKD kandidatei Telšių visuomenei, apėmė keistas ir, sakyčiau, dvejopas jausmas. Viena vertus, pasijutau kaip politikos veteranė, kurią jaunosios kartos atstovai staiga, tarsi nustebę, atrado kaip kokį politinės karjeros „wow“! Antra vertus, pajutau nedidelį kartėlį – kaip greitai prabėga istorinė šlovė, nublanksta nuopelnai, pasimeta neįkainojama patirtis… Trečia, taip jauku ir gera, kai susitinki su tais, su kuriais vienodai mąstai, kartu prisimeni, meldiesi ir šventi – tie Sąjūdžio pirmeiviai, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, kurie kartu praėjo visą Lietuvos laisvėjimo kelią, su kuriais, ištikimais ir užsigrūdinusiais, susikibus už rankų, galiu drąsiai žengti į politinę kovą. Visa tai kartu – tai didžiulė paskata dar trūktelėti į priekį, pasitempti ir per šią kadenciją perduoti Lietuvos žmonėms, ir ypač jaunimui, viską, ką sukaupiau savo karjeroje geriausio, naudingiausio ir žmogiškąja, ir politine prasme.
Ne mažiau įdomu buvo apsidairyti viduje savosios partijos, TS-LKD, nuo kurios niekada nebuvau nutolusi nei dvasiškai, nei politiškai, tačiau, dirbdama Briuselyje ir Strasbūre, negalėjau justi to vadinamojo vidinio kvėpavimo. Ir štai, įvyko reitingavimas, aš – dvidešimt penkta. Tik dvidešimt penkta ar net dvidešimt penkta? Dar niekada nebuvau taip nureitinguota, bet, kaip „pargrįžėlei“, tai puikus pasiekimas – ačiū, dar nepamiršot, vertinat, nors gal ir neatvertėt visos nuveiktų darbų knygos puslapių. Tai, beje, jutau ir praėjusiais metais, rengiantis Europos Parlamento rinkimams.
Kaip daug patyrusi politikė, „šaudyta” kregždė, aš matau platesnes šios būklės vertinimo galimybes ir visos politinės situacijos prieštaringumą, net politinio veikimo ydas bei simptomus. Mintis pirmiausia krypsta link pačios konservatoriškosios ar labiau krikdemiškos ideologijos, jos kelių ir klystkelių: kur mes nuėjome per trisdešimt metų, ką sukaupėme, ką vertingo išsaugojome, o gal kažką pametėme, praleidome? Kam dabar atstovauja ar bent turėtų atstovauti konservatyvioji ar krikdeminė srovė, kokias vertybes ji turėtų kelti ir ginti? Šis klausimas – ne retorinis. Konservatyvioji banga pasaulyje niekur nedingo, ji įvairi, net marga, kaip niekada. Jos įtaka nė kiek ne menkesnė nei prieš kelis dešimtmečius, o gilusis vertybinis pagrindas išliko nepakitęs. Tačiau jos formos ir raiškos globalizacijos poveikyje pasikeitė neatpažįstamai, ir, tikriausiai, negrįžtamai.
Taigi, klausimas: kas ir kur mes, TS-LKD, esame? Kiek mes įstrigę praeityje, kiek užsidarę savo baubuose ir vidinių grėsmių kūrime, kiek mes atviri naujoms idėjoms, daugiakultūriams skersvėjams, įskaitmenintų technologijų aplinkoms? Kaip mes gebame jungti kartu patirtis ir, remdamiesi savo pamatinėmis vertybėmis, pasiekti geriausius ir politinius, ir praktinius sprendimus, kurie konservatoriškąja ar krikščioniškosios demokratijos ideologija gaubtų visą kuriamą Lietuvos pažangą, gerovę ir konkurencingumą žiaurioje globalistinėje erdvėje?
Tam reikia suvokti konservatoriškojo bei krikščioniškosios demokratijos politinio flango raidos ypatumus, santykį su pasikeitusiomis realijomis visose srityse, pradedant žmonių mąstymu, Lietuvos ir Europos tapatumo ir susitapatinimo formomis, ir baigiant konservatyviosiomis ir kriščioniškosiomis vertybėmis paremtais gerovės modeliais, socialinio kapitalo formavimu, ekonominėmis, socialinėmis, technologinėmis, kultūros ir švietimo – ypač švietimo, kuris turi tapti ne prastesnis kaip šiuo metu lyderiaujančios Estijos, – programomis.
Skaitome ir girdime valdančiosios partijos atstovų raginimus „demaskuotis“ ir atskleisti „tikrąją“, liberaliąją, partijos prigimtį. Sakyčiau, kad tai yra blėniai, o tiksliau – politinė provokacija, siekiant įnešti sumaištį ne tik TS-LKD narių, bet ir už šią partiją balsuojančiųjų, jai prijaučiančiųjų galvose. Bet kartu – tai ir simptomas, kad partijos viduje reikėtų rimtai padirbėti prie konservatyviojo ir krikščioniškai demokratiško mąstymo pamatų šiame turbulentiško gyvenimo raidos etape.
Aš laikausi svarbiausio principo, tai yra, išlaikyti tradicines vertybes, ir visuomenės, ir partijos, bet raginu diskutuoti dėl šiuolaikinių raiškų ir formų. Aš pati bendrapiliečiams, kuriuos daugelis kažkodėl labiau mėgsta vadinti rinkėjais, siūlau aiškias modernios visuomenės politikas, kurios tvirtai remiasi tradicine kultūra, savimone, nusistovėjusiu gyvenimo būdu, bendruomenės papročiais, gamtos ir kultūros paveldu. Kartu raginu visa tai panaudoti kaip pažangos ir gerovės kūrimo įrankį, atsiverti pasauliui, technologijoms, modernioms švietimo formoms. Tam, kad lietuviškoji gija jaustųsi pasitikinti ir užtikrinta daugiakultūrio ir daugiakalbio pasaulio audinyje.
O svarbiausia – nepamirškime, kad ir Lietuva, ir Europa visą savo istoriją sukūrė ant krikščioniškojo pamato. Jis – ne tradicija, jis – gyvas kūrybos ir pažangos šaltinis. Tai tikroji dabartinės politikos vertybinė ašis, kuri įkvepia pažangai, kovai už tautos ir Europos ateitį.
Taigi kodėl aš vidiniuose partijos reitinguose dvidešimt penktoji? Pagalvojus giliau, tai – optimumas, nes esu „kregždė”, nesu tokia bekompromisiškai „vanagiška“, kaip reitingo pirmieji, tačiau nesu ir taip gerai suprasta, kad mano idėjos ir pasiūlymai būtų priimtini kitiems partijos sparnams kaip patirties ir pažangos išraiška. Manau, kad šiam tikslui įgyvendinti reikia daugiau laiko ir nenuilstamų pastangų. Tačiau šiuo metu mano svarbiausias uždavinys – perteikti šias mintis, kaip ateities gerovės programą, visiems tiems, kurie gyvena Žemaitijos širdyje, Telšiuose.